Seniūnijos savivaldos atkūrimo problema. III dalis

Per mažai dėmesio skiriama vietos bendruomenių ir jų savivaldos stiprinimui

0
248
peržiūros (-a, -ų)

Ar sulauksime prarastos savivaldos seniūnijose?

Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje valsčiai dar kurį laiką nebuvo naikinami. 1949 m. Jurbarko apskrityje (sudarytoje 1947 m. spalio 21 d.) buvo tik penki valsčiai. Viešvilė priklausė prie apskrities prijungtai Klaipėdos krašto daliai, kurioje sudarytas Smalininkų valsčius1.

Apskritys ir valsčiai panaikinti 1950 m. birželio 20 d., vietoj suskaldytų valsčių įsteigtos smulkios apylinkės2. T

uomet įkurta ir Viešvilės apylinkė, joje veikė apylinkės Taryba, kuri svarstė ir sprendė aktualiausius apylinkės gyventojų klausimus, tačiau realios savivaldos turėjo nedaug – privalėjo paklusti rajono administracinei ir partinei valdžiai.

Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę buvo tikimasi atkurti ir valsčius3 – atkurtos net viršaičių pareigybės, jie vadovavo apylinkėms. Tačiau 1994 m. Seimas panaikino žemutinę savarankišką savivaldos grandį, vietoj buvusių rajonų sukurdamas rajonų savivaldybes.

Apylinkės virto seniūnijomis, formaliais savivaldybės administracijos padaliniais, teritorijos dalimi be savivaldos, turinčia savo aptarnaujamos teritorijos ribas, pavadinimą ir rajono Mero skiriamą seniūną4.

Tai atitolino vietos bendruomenes nuo vietoje sprendžiamų klausimų. Nors savivaldos suteikimą seniūnijoms klausimą jau daug metų kelia visuomenė, mokslininkai, kai kurie politikai5, vengiama priimti įstatymus, atkuriančius savarankišką žemutinę savivaldos grandį.

Vietos savivaldos įstatyme 2008 m. įteisintos visuomeninės, vietos gyventojų renkamos seniūnaičių pareigybės6, tačiau tai nepakankamai pagerino žemutinę savivaldos grandį. Savivaldos įstatymo 33 str. nėra nustatyta, kiek procentų gyventojų turi dalyvauti seniūnaičio rinkimuose, tad jį gali išrinkti ir keletas gyventojų, o seniūnijos gyventojai ir toliau turi mažai galimybių realiai dalyvauti savivaldoje.

Pasigirsta abejonių, ar išvis reikėjo steigti seniūnaičių instituciją. Seniūnaitis turėtų skatinti gyventojus prižiūrėti savo gyvenvietės teritoriją, kelius, aikštes, kapines, kitus infrastruktūros objektus, plėtoti ir organizuoti kultūrinį ir sportinį gyvenimą. Įstatymas suteikia teisę seniūnaičiams atstovauti gyventojų interesams seniūnijoje, savivaldybės institucijose ar valstybės įstaigose.

Seniūnaičiai turi atstovauti gyventojus Vietos bendruomenių tarybose, kurios priima sprendimus, kaip reikia panaudoti lėšas, skirtas vietos bendruomenės poreikiams. Tačiau praktiškai seniūnaičiai neturi nei teisių, nei galių, jų žodis mažai ką reiškia savivaldybės administracijai.

Visuomeniniais pagrindais dirbantys seniūnaičiai mažai ką gali padaryti, nes negauna jokio finansavimo. Seniūnijų vadovai seniūnaičiams finansiškai padėti taip pat negali, nes pačios seniūnijos savo lėšų neturi. Tačiau Vyriausybė bent jau pripažįsta, kad vietos bendruomenės socialines ir kultūrines problemas sprendžia daug efektyviau nei valstybės institucijos. Todėl subsidiarumo principas turėtų būti realiai įtvirtintas Lietuvos įstatymuose, nes vietos bendruomenės kai kur Lietuvoje jau yra pajėgios tenkinti viešuosius poreikius, teikti socialines paslaugas, vietos gyventojai turėtų turėti didesnę galimybę dalyvauti bendrųjų reikalų tvarkyme7.

Bent jau tai galėtų daryti vietos gyventojų išrinkti atstovai – seniūnas ir nedidelė taryba.

Panaikinus ir neatkuriant žemutinės savivaldos grandies, valdžia nutolo nuo piliečių, atsirado kliūčių kaimo socialinei bei ekonominei plėtrai. Kitos pokomunistinės šalys įtvirtino Vakarų Europos institucinio modelio principus, kurie remiasi politine demokratija ir savivalda vietos (komunų) lygmenyje8.

Pažvelgus į kaimyninę Lenkiją, matome, kad valsčių viršaičiai ten nuo seno renkami tiesiogiai, net seniūnai turi žymiai daugiau savarankiškumo. Stipri savivalda padeda gerai tvarkytis ūkininkams ir smulkiam verslui. Žmonių pasitikėjimas valdžia yra žymiai didesnis.

Lenkijoje valsčiai (lenk. gmina) turi savarankišką, valstybės įstatymu įtvirtintą biudžetą. Turėdami daugiau savarankiškumo jie dar gauna lėšų pateikę projektus ES fondams.

Lenkijoje valsčiui priklauso visos biudžetinės įstaigos, visas vidaus turtas, kurį jis valdo, prižiūri, juo disponuoja (keliai, karjerai ir pan.), iš savo biudžeto moka atlyginimus, pašalpas, kitas išlaidas9.

Tačiau, jei Lietuvoje seniūnijai būtų suteiktos tokios teisės ir pareigos, tektų gyventi iš savo surinktų mokesčių, beveik visoms iškiltų bankroto tikimybė, jos negalėtų išsilaikyti ekonomiškai savarankiškai, nebent išliktų tik miestų seniūnijos.

Tenka pritarti A. Kulakauskui, kad ir anksčiau „Dėl ekonominių ir kultūrinių išteklių menkumo ir senkančių žmogiškųjų resursų tokio dydžio vienetai negalėjo atlikti pagrindinės viešųjų reikalų dalies tvarkytojo funkcijų, kaip tai rekomenduoja Europos vietos savivaldos chartija“10. Todėl geriau būtų daugumos rajonų savivaldybes padalinti iki didelių valsčių dydžio vienetų.

Lietuvoje net ir seniūnai dažnai tampa ,,politiniais” pareigūnais, kurie skiriami dominuojančiai rajono politinei daugumai parinkus11. Vietos savivaldos įstatyme 2014 m. įteisinti tiesioginiai mero rinkimai12 – taip atsirado šiek tiek daugiau demokratijos.

Tuo tarpu seniūno rinkti iki šiol negalima. Todėl dažnai pabrėžiama, kad per mažai dėmesio skiriama vietos bendruomenių, jų savivaldos stiprinimui13.

Lietuvos istorija rodo, kad vien XX amžiuje Lietuvoje teritorinio valdymo ir savivaldos modeliai daug kartų keitėsi. Vyravo centralizuotas valdymas, savivalda buvo ribojama arba minimali. Tai neleido plėtotis teritorinės savivaldos ir bendruomeniškumo tradicijoms, menkėjo gyventojų solidarumas, augo abejingumas visuomenės reikalams.

Pradėjęs tarpukaryje kurtis teritorinis identitetas sovietmečiu buvo visiškai sugriautas. Neatsitiktinai, trūkstant politinės valios, naujo teritorinio valdymo ir savivaldos diegimo procesas užsitęsė, tapo labai komplikuotas.

Kaip ir tarpukariu, vis dar blaškomasi tarp centralizuoto valdymo ir platesnės savivaldos. Tiek vietos, tiek ir regioninės savivaldos stygius padarė Lietuvą unikalia gana radikalaus unitarinio tipo valstybe, turinčia transformuotą sovietinį teritorijos administracinį suskirstymą.

Todėl teritorinio valdymo pertvarkymo ir decentralizavimo problema Lietuvoje lieka ypatingai aktuali. Šią problemą galima būtų spręsti dviem būdais – arba smulkinti esamų savivaldybių tinklą (kaip ir buvo užsibrėžusi Vyriausybė), arba įteisinti savivaldą vietos lygmenyje14.

Europos vietos savivaldos chartijoje, apibūdinant vietos savivaldą, pabrėžiama, kad ,,Viešas pareigas pirmumo tvarka įgyvendina arčiausiai piliečių esantys vietinės valdžios organai“. Artumas yra dvejopas: fizinis (nuotolis nuo piliečio iki valdžios institucijos) ir funkcinis (nuolatinis ryšys tenkinant kasdienius poreikius)15.

Deja, dabartiniu metu Lietuvoje šis „artumas“ yra daugiau tik deklaruojamas. Lietuvos savivaldybės yra vienos stambiausių tarp Europos Sąjungos valstybių. Norėdami išspręsti kasdienes problemas gyventojai turi vykti į savivaldybės centrą, kuris kartais yra už 20-30 km. Tai jiems papildoma finansinė ir laiko gaišinimo našta. Akivaizdu, kad savo gyventojų poreikius geriau žino seniūnas.

Funkcinį valdžios nutolimą nuo gyventojų liudija Teisės instituto 2005 m. tyrimų duomenys16. Buvo tiriama, kaip teisiškai užtikrinamos Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintos konkrečios gyventojų teisės, leidžiančios jiems dalyvauti sprendžiant savivaldos institucijų kompetencijai priskirtus viešuosius klausimus.

Paaiškėjo, kad nepaisant reikalavimo, jog „savivaldybės turi sudaryti sąlygas gyventojams savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka svarstyti biudžeto projektą“, daugumos savivaldybių tarybų reglamentuose apie šios teisės įgyvendinimo procedūras net neužsimenama. Tai aktualu ir mūsų gyvenvietės bendruomenei.

Vietos savivaldos institucijų nebuvimas ne tik atitolina valdžią nuo piliečių, bet ir stabdo kaimo socialinę bei ekonominę plėtrą. 2006 metais Pilietinės visuomenės instituto iniciatyva buvo atliktos dvi reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos.

Jomis siekta išanalizuoti gyventojų požiūrį į vietos savivaldą, savivaldybių darbą ir vietos savivaldos reformos būtinumą. Kiekybinius sociologinius tyrimus atliko „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras ir Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedra17. Ir nors apklausa parodė mažą gyventojų domėjimąsi vietos savivalda, tačiau 57% respondentų pasisakė už savivaldos grąžinimą seniūnijoms.

Paaiškėjo, kad tarp vietos valdžios ir gyventojų yra didelis atotrūkis ir norima „iš apačios“ stiprinti savivaldos institucijas, suteikiant daugiau savivaldos teisių žemiausiam teritoriniam lygmeniui – seniūnijoms, 57% respondentų nurodė, kad jų kasdienius reikalus turėtų tvarkyti seniūnija. Net 82% respondentų manė, kad jie negali daryti įtakos savivaldybės sprendimams18.

Taip pat gyventojai pasisakė už tiesioginį vietos valdžios atstovų rinkimą seniūnijoje. 54% respondentų manė, kad seniūną turi rinkti vietos gyventojai, dar 23% gyventojų teigė, kad jie turėtų rinkti seniūnijos tarybą. Tokių rinkimų norėtų net 89% apklaustų kaimo gyventojų19.

Apklausa parodė, kad visuomenė pasisako už tiesioginį vietos
valdžios atstovų rinkimą seniūnijoje. 

Tačiau dabar seniūnijos negali laisvai disponuoti finansiniais ištekliais ir savarankiškai spręsti, kaip panaudoti skirtas lėšas. Seniūnai, nors ir yra arčiausiai vietos gyventojų, turi mažai galimybių tenkinti vietos bendruomenės poreikius.

Be to, ir vietos bendruomenių galimybės dalyvauti ES finansuojamuose projektuose labai ribotos. Vietos savivalda sustiprėtų, jei būtų suteikta daugiau funkcijų bei finansinio savarankiškumo seniūnijoms. Ši problema jau seniai žinoma ir bandoma iškelti.

II dalis


1 Lietuvos TSR administracinis-teritorinis padalijimas. Vilnius, 1949.

2 Административное деление Литовской ССР. Москва, 1953. [Žemėlapis]

3 Dėl Lietuvos Respublikos administracinės – teritorinės ir savivaldos reformos vykdymo svarbiausiųjų principų [Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas Nr. 620]. Vilnius, 1992. [Žiūrėta: 2017-04-26, prieiga per internetą: https://e-tar.lt/acc/legalAct.html?documentId=TAR.ED8999522F05&lang=lt ]

4 Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas (Nr. I-558). Vilnius, 1994 [Žiūrėta: 2017-04-26, prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0120FD7BCFFC/ZhxPsGFEbL ]; Morkūnaitė-Lazauskienė A. Vietos savivaldos sistema pirmojoje ir antrojoje Lietuvos respublikoje, Darbai ir Dienos, Kaunas, 2010, 53, p. 99-118. [Žiūrėta: 2017-05-02, prieiga per internetą: http://eltalpykla.vdu.lt:8080/xmlui/bitstream/handle/1/33016/ISSN2335-8769_2010_N_53.PG_99-118.pdf?sequence=1 ]

5 Daugirdas V., Mačiulytė J. Decentralizacija ir teritorinė savivalda Lietuvoje, Politologija. Vilnius, 2006, 3, 91-110 p.; Mačiulytė J., Ragauskas P. Lietuvos savivalda: savarankiškos visuomenės link. Vilnius, 2007, 61 p.; Nefas S. Savivaldžių (vietos) bendruomenių raida ir perspektyva šiuolaikinėje Lietuvoje, Viešoji politika ir administravimas, Vilnius, 2007, 20, 70-80 p. [Žiūrėta: 2017-07-04, prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2007~1367159435312/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content ]; Kulakauskas A. Vietos bendruomenės – teritorinės savivaldos pagrindas, Konferencija „Vietos savivalda ir bendruomenės Lietuvoje”, Vilnius, 2010, 26-32 p.; Staponienė V., Žilinskas G. Lietuvos Respublikos seniūnijų raidos aspektai, Viešoji politika ir administravimas, Vilnius, 2012, T. 11, Nr. 1, 117-128 p.

6 Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas (Nr. X-1722). Vilnius, 2008 [Žiūrėta: 2017-04-26, prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.327811 ]

7 Pilipavičius V., Vidrevičienė I. Vietos savivalda ir kaimo savavaldumo formavimas, Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vilnius, 2014, 36, 4, p. 937-945.

8 Daugirdas V., Mačiulytė J. Decentralizacija ir teritorinė savivalda Lietuvoje, Politologija. Vilnius, 2006, 3, 91-110 p.; Mačiulytė J., Ragauskas P. Lietuvos savivalda: savarankiškos visuomenės link. Vilnius, 2007, 61 p.

9 Kaip savivalda tvarkosi Lenkijoje, Vakarų ekspresas, Klaipėda, 2015. [žiūrėta: 2017-04-26, prieiga per internetą: http://www.ve.lt/naujienos/pasaulis/kaip-savivalda-tvarkosi-lenkijoje-1313426/]; Jakubovska L. Lenkijos ir Lietuvos seniūnijų valdymo analizė [Magistro darbas, vadovas V. Smalskys], Vilnius, 2012, MRU, Politikos ir vadybos fakultetas, Viešojo administravimo katedra. 78 p. [Žiūrėta: 2017-05-08, prieiga per internetą: gs.elaba.lt/object/elaba:1969790/1969790.pdf].

10 Kulakauskas A. Vietos bendruomenės – teritorinės savivaldos pagrindas, Konferencija „Vietos savivalda ir bendruomenės Lietuvoje”, Vilnius, 2010, 26-32 p.

11 Mačiulytė J., Ragauskas P. Lietuvos savivalda: savarankiškos visuomenės link. Vilnius, 2007, 61 p.

12 Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (Nr. I-533). [Žiūrėta: 2017-04-26, prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D0CD0966D67F/IsoLyWbPuj ]

13 Daugirdas V., Mačiulytė J. Decentralizacija ir teritorinė savivalda Lietuvoje, Politologija. Vilnius, 2006, 3, 91-110 p.; Mačiulytė J., Ragauskas P. Lietuvos savivalda: savarankiškos visuomenės link. Vilnius, 2007, 61 p.; Kulakauskas A. Vietos bendruomenės – teritorinės savivaldos pagrindas, Konferencija „Vietos savivalda ir bendruomenės Lietuvoje”, Vilnius, 2010, 26-32 p.

14 Daugirdas V., Mačiulytė J. Decentralizacija ir teritorinė savivalda Lietuvoje, Politologija. Vilnius, 2006, 3: 91-110 p.

15 Europos vietos savivaldos chartija. 1985, 1 d., 4 str., p. 3. [Žiūrėta: 2017-04-26, prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.48874 ]

16 Mačiulytė J., Ragauskas P. Lietuvos savivalda: savarankiškos visuomenės link. Vilnius, 2007, p. 88.

17 Ten pat, p. 73-74.

18 Ten pat, p. 79-80.

19 Ten pat, p. 81.

Parašykite komentarą