Seniūnijos savivaldos atkūrimo problema. II dalis

Valsčiaus ir seniūnijos savivaldos Mažojoje Lietuvoje raida

0
109
peržiūros (-a, -ų)

Tęsiame straipsnių ciklą apie seniūnijų savivaldos atkūrimo problemą.

Valsčiaus ir seniūnijos savivaldos Mažojoje Lietuvoje raida

1525 m. įsteigta Prūsijos valstybė buvo suskirstyta į naujus teritorijos administracinius vienetus. Komtūrijos pertvarkytos į didžiuosius valsčius (vok. – Hauptamt), kuriuose sudaryti mažesni valsčiai arba tiesiog – valsčiai (Amt)1. Vokietijos archyvuose išlikusiais 1539-1540 m. Turkų mokesčių duomenimis didysis Ragainės valsčius buvo suskirstytas į keturias dalis: pakamorės Budrus (14 kaimų), pakamorės Butkus (19 kaimų), pakamorės Jennis (5 kaimai), dykros (Wildnis) (12-13 kaimų). Viešvilė įėjo į pakamorės Butkus valdomą teritoriją, kurios centras buvo Eisuliuose (Eiseln, Ober Eißeln), prie pat Ragainės2.

1722 m. didieji valsčiai buvo padalinti į „vokiškus“ ir „lietuviškus“, įsteigiant atskirus domenų rūmus: Karaliaučiuje – vokiškiems, Tilžėje – lietuviškiems valsčiams. Viešvilė tarp kitų 19 kaimų atiteko lietuviškajam Kasikėnų (Kazikėnų) valsčiui (Amt Kassigkehmen). Visos valsčiaus teritorijoje buvusios laisvosios bendruomenės buvo valdomos iš Kasikėnų dvaro3. 1752 m. sukurti Lietuvos ir Rytprūsių departamentai, padalint į 10 sričių. Vietoje didžiųjų valsčių sudarytos apskritys – kreisai (Kreis). Įsruties sritį sudarė Įsruties, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos kreisai4. Viešvilės administracinis statusas nepasikeitė.

1815-1818 m. sudarytos Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardos. Kasikėnų valsčius, kartu ir Viešvilė, įėjo į Gumbinės apygardos Ragainės apskritį (Landkreis Ragnit). Buvo įkurta apskrities viršininko (Landrat) institucija. 1872 m. administravimo tvarką nustatė įstatymas: buvo renkamas apskrities seimelis, kuris savo ruožtu rinko apskrities viršininką ir valdybą. Apskritis atliko dabartinių mūsų savivaldybių funkcijas. Apskrities seimelis rinkdavosi 2-3 kartus per metus, išklausydavo valsčių viršaičių metines ataskaitas, tvirtindavo sekančių metų biudžetą. Apskrityje buvo sudaromos pramonės ir prekybos, žemės ūkio, mokesčių, švietimo, ir kitos komisijos, kurios kontroliavo valsčių ir kaimų administravimą, prievolių atlikimą, mokesčių surinkimą, organizavo viešuosius darbus. 1874 m. Kasikėnų valsčius buvo padalintas: nauji valsčių centrai įkurti Smalininkuose ir Viešvilėje5.

1918-1940 m. Lietuvos Respublikoje veikė trijų rūšių vietos savivaldos institucijos: valsčiai, miestai ir apskritys. 1918 m. gruodžio 17 d. Lietuvos vidaus reikalų ministerija paskelbė aplinkraštį Nr. 1 ,,Dėl savivaldybių Lietuvoje“, kuriuo sunorminti savivaldybių organizavimo principai jų struktūra, nustatytos kompetencijų ribos. 1919 m. spalio 10 d. buvo priimtas Lietuvos savivaldybių įstatymas, kuriame nurodyta, jog mūsų valstybėje yra valsčių, apskričių ir miestų savivaldybės. Miesteliai, turėję daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų gavo valsčių teises, o daugiau kaip 10 tūkst. –apskričių teises. Valsčių anuomet sudarė keliolika seniūnijų. Seniūnijos buvo žemiausias teritorijos administracinio suskirstymo lygmuo, bet neturėjo savivaldos. Žemiausia savivaldos grandis pagal įstatymą vis tik buvo valsčius. 1929 m. rugsėjo 7 d. buvo priimtas antrasis savivaldybių įstatymas, kuriame savivaldos pagrindu buvo įteisintos seniūnijos, bet jos šį statusą išlaikė neilgai, tik iki 1931 m., kai vėl tapo tik valsčių padaliniais6. Valsčiaus gyventojai valsčiaus tarybą rinko tiesiogiai: iki 1929 m. – pagal proporcinę rinkimų sistemą, o vėliau atstovus į tarybą rinko piliečiai seniūnijų sueigose, kurios nuo 1931 m. vadinamos krivūlėmis. Tarybos pirmininką, pavaduotoją, viršaitį, jo padėjėją, iždininką (pastarieji trys sudarė valdybą), trijų narių revizijos komisiją rinko taryba. Nuo 1929 m. tarybos nariai rinko tik viršaitį ir jo pavaduotoją7.

1923 m. Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, jam 1924 m. suteikta plati autonomija, išliko vokiška vietos administracijos ir savivaldybių sistema, liko galioti dar XIX a. pabaigoje priimti Vokietijos įstatymai: Kaimų sutvarkymo įstatymas (1881), Apskričių administravimo įstatymas (1872) ir Žemės administravimo įstatymas (1883)8. Lietuvos valdžia negalėjo kištis į Klaipėdos krašto savivaldybių reikalus. Tokiu būdu vienoje valstybėje veikė dvi skirtingos vietos savivaldybių sistemos. Tačiau pradėjo galioti nauji, 1924 m. išleisti, Kaimų tarybų ir Apskričių seimelių rinkimų įstatymai9.

Mažiausias administracinis vienetas visame Klaipėdos krašte buvo kaimas, jo bendruomenė, seniūnija (Gemeinde). Sulaukę 21 metų ir įgiję pasą, gyventojai turėjo teisę slaptu balsavimu trejiems metams rinkti ne mažiau kaip šešis delegatus į kaimo tarybą trejiems metams, kuri rinko valdybą. Buvo nustatyta ir atstovavimo proporcija – vienas tarybos narys atstovavo 300 gyventojų, tačiau į tarybą negalėjo būti renkama daugiau kaip 40 narių. Valdybą sudarė seniūnas, du pavaduotojai ir kasininkas. Valdybos nariai buvo garbės valdininkais – jiems atlyginimo nemokėjo. Lėšos iš kaimo kasos buvo skiriamos konkretiems darbams, bet ne skatinimui. Kaimo taryba ir valdyba nustatydavo biudžetą, mokesčių dydį, lėšas kelių priežiūrai, mokyklai, vargšams šelpti ir pan. Seniūnai buvo pavaldūs valsčiaus viršaičiui10. Panašias savivaldos teises turėjo ir didesni dvarai, tik dvarininkas pats būdavo seniūnas, pats skyrė sau pavaduotoją, kurį tvirtino apskrities viršininkas11.

Lietuvoje dažnai pasitaikantį Klaipėdos krašto seniūnijos ir valsčiaus statuso painiojimą gerai išaiškino A. Lazauskienė savo straipsnyje ,,Vietos savivaldybių specifika Klaipėdos krašte“12. Iš tiesų valsčius (Amtsbezirk) Klaipėdos krašte savivaldos neturėjo, nebuvo jame ir gyventojams atstovaujančios institucijos. Valsčius buvo tik teritorinis vienetas, administruojamas viršaičio, kuriam buvo pavaldūs kaimų seniūnai. Valsčiui dažniausiai priklausė 8-10 kaimų, tik didesnieji kaimai arba miesteliai – Rusnė, Šilutė, Priekulė – sudarė savo atskirą valsčių, jų seniūnas turėjo viršaičio teises. 1926 m. Klaipėdos krašte buvo 65 valsčiai.

Viršaitį rinko apskrities seimelis, o tvirtindavo apskrities viršininkas. Pagal savo funkcijas viršaitis, buvo valdžios, o ne savivaldybių ar jų gyventojų atstovu. Jis sudarydavo valsčiaus biudžetą, rinko mokesčius, buvo valsčiaus policijos viršininkas, prižiūrėjo kaimų valdybų veikimą, statybos, pramonės, prekybos tvarką, kontroliavo sveikatos apsaugą, socialinį draudimą, švietimą13. Viešvilės dvaras iki 1900-ųjų taip pat turėjo savivaldos teisę, tvarkėsi panašiai, tik dvarininkas pats ėjo seniūno pareigas, patvirtintas apskrities viršininko, skyrė sau pavaduotoją14.

1934 m. planuota krašto valdymą suvienodinti su Didžiosios Lietuvos, jį centralizuojant, apskritis sujungiant į vieną, panaikinant kaimų savivaldą ir sudarant valsčių savivaldybes. Buvo svarstoma, kad mažos kaimų savivaldybės veikia ne visada produktyviai, jų yra tiesiog per daug (700-800), jas iš vieno centro suvaldyti sunku, todėl reikėtų daug jų panaikinti. Kaimų seniūnus numatyta palikti tik kaip policijos viršininkus, kurie jau tvarkytų tik smulkius vietos reikalus. Būta net siūlymų ir valsčiams nesuteikti savivaldos15. Tačiau savivaldybių reforma liko popieriuje. Tik 1938 m. valsčių viršaičiai tapo labiau priklausomi ne nuo apskrities, o nuo krašto valdžios16.

I dalis


1 Matulevičius A. Administracinis teritorinis suskirstymas. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2000, t. I, p. 31; Hauptamt Ragnit, wiki-de.genealogy.net, 2015 (žiūrėta: 2017-05-23, prieiga per internetą: http://wiki-de.genealogy.net/Hauptamt_Ragnit).

2 Elertas D. XVI a. pirmos pusės Klaipėdos valsčiaus dvarai Sambijos srities socialinės struktūros kontekste, Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai, Vilnius, 2010 [žiūrėta: 2017-05-08, prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7131&p_d=94566&p_k=1#turku ]; Sinkevičius A. Viešvilės kaimo ir parapijos kūrimosi prielaidos [parengta pagal D. Elerto paskaitą], Mūsų laikas, Jurbarkas, 2014 [žiūrėta: 2017-05-07, prieiga per internetą: http://www.mūsųlaikas.lt/naujiena/kultura-ir-istorija/viesviles-kaimo-ir-parapijos-kurimosi-prielaidos ]

3 Pėteraitis V., Purvinas M. Kasikėnai, Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. II, p. 21-22; Amt Kassigkehmen, wiki-de.genealogy.net, 2010 [žiūrėta: 2017-05-23, prieiga per internetą: http://wiki-de.genealogy.net/Amt_Kassigkehmen ].

4 Hauptamt Ragnit, wiki-de.genealogy.net, 2015 [žiūrėta: 2017-05-23, prieiga per internetą: http://wiki-de.genealogy.net/Hauptamt_Ragnit].

5 Elertas D. XVI a. pirmos pusės Klaipėdos valsčiaus dvarai Sambijos srities socialinės struktūros kontekste, Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai, Vilnius, 2010 [žiūrėta: 2017-05-08, prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7131&p_d=94566&p_k=1#turku ].

6 Daugirdas V. Lietuvos teritorinio administracinio suskirstymo istorinė geografinė analizė [Daktaro disertacija]. Vilniaus universitetas, 1997, p. 161.

7 Vietos savivaldybės įstatymas, Vyriausybės žinios. Kaunas, 1929-Rug. 7, p. l-3.; Vietos savivaldybės įstatymas, Vyriausybės žinios. Kaunas, I931-Geg. 2, p. 1-21.

8 Valiušaitis V. Kodėl praradome Klaipėdos kraštą 1939 aisiais?, delfi.lt, 2011 [Žiūrėta: 2017-04-26 , prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vvaliusaitis-kodel-praradome-klaipedos-krasta-1939-aisiais-i.d?id=49168488]

9 Lazauskienė A. Vietos savivaldybių specifika Klaipėdos krašte, Tiltai, 2005, 29, p. 147 [Žiūrėta: 2017-04-26 , prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2005~1367154576281/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content ]

10 Ten pat, p. 147.

11 Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939 m. 1992, Vilnius, p. 53.

12 Ozelis. Klaipėdos krašto administracinė struktūra, Lietuvos aidas, Kaunas, 1934-05-12; Lazauskienė A. Vietos savivaldybių specifika Klaipėdos krašte, Tiltai, 2005, Nr. 29, p. 148-149 [Žiūrėta: 2017-04-26 , prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2005~1367154576281/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content ]

13 Ozelis. Klaipėdos krašto administracinė struktūra, Lietuvos aidas, Kaunas, 1934-05-12.

14 Valiušaitis V. Kodėl praradome Klaipėdos kraštą 1939 aisiais?, delfi.lt, 2011 [Žiūrėta: 2017-04-26, prieiga per internetą:http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vvaliusaitis-kodel-praradome-klaipedos-krasta-1939-aisiais-i.d?id=49168488]; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas, 1923-1939 m. Vilnius, 1992, p. 53.

15 Lazauskienė A. Vietos savivaldybių specifika Klaipėdos krašte, Tiltai, 2005, Nr. 29, p. 150-151 [Žiūrėta: 2017-04-26 , prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2005~1367154576281/ datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content ]

16 Ten pat, p. 154.

 

Parašykite komentarą